2008 m. birželio 29 d.

dar kartą įsitikinau, kad geriau yra žinoti, negu būti neapsisprendusiam. ale taip nesmagiai jaučiausi, kai manęs užklausė ko aš tikiuosi darydama tą ir aną.

...-nu nežinau. darau ir tiek.

nu atsakymas šitas nenudžiugino. nei manęs, nei jų. bet ką padarysi.

sumąstyk. nuvažiuoti nuo tilto. nežinau kas tam vaikiui ten susisuko galvoj. bet taip pagalvojau, kad tas įvykis įvyko (nu nuvažiavo pro ten) čia, kur mes stovim (nuotraukoj). po penkių dienų, kai mes padarėm šitą nuotrauką.

o tą pačią dieną. kai ten tas įvykis įvyko, mes su mama ir broliu važiavom į Klaipėdą (nu ne į Palangą, bet vistiek). tokie keistai-durni-kvaili sutapimai.

žygis tai buvo kietas. nesvarbu, kad pirmas dvi dienas ėjom. sudėjus tai gavos, kad žygiavom 20 valandų. po to sustojom pamiegoti. ir sekmadienį ėjom iki jūros.

ir taip, nu, toks pastebėjimas iš šalies. kad su tais žmonėmis baisiai suartėji, kai eini kartu.

kai jie klausosi Tavęs, kai nusišneka. kai drąsina jog nebijotum. kai duoda raminamųjų-saldainiukų, kai šiaip sako jog kietas esi, kai ramina, kad neverktum.

kai iš paskutiniųjų stengiasi eiti ir kai yra kaprizingi, neleidžia paimti jų kuprinių, nes mat jie yra "vyrai" ir jie neturi leisti "moterims" nešti jų mantos.

kai skolina savo batus, nes mato jog kitam yra negerai. kai nors ir pavargę, bet laimingi.

ir galiu dar pasakyti jog, va,būtent tokie dalykai padeda "išgarinti" iš galvos įvairias blogas mintis. ir jau buvau pamiršus apie tuos nemalonumus, kurie laukė manęs grįžtant. bet deja. ne visad viskas baigiasi gerai.

sulaukiau tos žinios, kurios bijojau labiausiai. šiandien.

sako sujungė daug aparatų prie jos. ir tai paskutinės minutės/valandos. skambinau tetai jos. sakė jog panelė šnekėti negali. atsisakė jos ten plaučiai ar kas, nesupratau, tai yra prijungta prie kvepavimo aparatų ir negali kalbėti.

aht.

bandau apie tai negalvoti .raminu jog viskas bus gerai. kartais pavyksta save apgauti. išties.

pirmadienio-antradienio Joninės buvo smagios. visais atžvilgiais. aišku.

jei nebūčiau pasijungus onikės, jei Justina nebūtų paklausus apie žalią plotelį, jei aš nebūčiau susiskambinusi su Julija, gal ir nebūtų visai to buvę.

bet įvyko... ir visai nesigaliu.

dėka to "tūsiuko" ir dėka Gražvydo išmokau groti Tolimą šalį. dainą, kurią jau kokius metus (gal meluoju) mėginau išmokti. ir še! paprasta kaip dvi kapeikos :)

dar gerai labai jaučiausi dėl tokio dalyko. kad su visais, beveik, ten buvsiais žmonėmis šiek tiek bendravau/žinojau/skaičiau jų blogus/mačiau internete. ir ta diena buvo proga išvysti ir pabendrauti su jais realybėj.

tie visi ten buvę kažkuo ypatingi, spalvoti. ir ne šiaip sau, o tokie traukiantys kaip magnetai. charizmatiški. su kiekvienu, mažiau ar daugiau gali rasti kalbą.

gera. dėl šito.

Monika bloge rašė apie gyvenimą. senatvę. mirtį.

išties. kvaila dabar atrodo. žmogus stato visą savo gyvenimą, kuria, remontuoja, perka, investuoja.

pamiršta savo draugus, giminaičius, kaimynus, priešus. nesako jiems gerų/blogų žodžių. neateina pas jų atsigerti kavos. neatvažiuoja į draugės vestuves ar jų vaiko krikštynas. nenuperka dovanų. nepasako tėvams, kad juos myli. nedainuoja savo merginai serenadų. neperką svo vaikinui kojinių. nepadėkoja savo draugams už buvimą šalia. neveža savo vaikų į cirką. - tai juk laiko švaistymas. geriau yra dirbti. statyti. projektuoti.

juk tik taip užsitvirtinsi sau gerą ateitį.

šiandien išgirdau iš mamos draugės, kad nuskendo karjere mergaitė. kaimynų giminaitė atvežė ja paatostogauti. ir še. vaikas nukeliavo prie vandens. vieną akimirką buvo, kitą nebėra. tečiokė, rodos.

ir kaži kaip jausčiausi jei būčiau tėtis/mama, kuri su savo vaiku praleisdavo ne tiek laiko, jog galėtų sakyti, kad apie savo vaiką žino viską ir kuris nuskendo kažkokiam tai prūde.

ech...

o senatvė mane taip pat gąsdina. bijau pasenti. bijau ir mirti. aišku, mes su tuo visi esam susitaike. visi miršta. nes tai yra natūralu. bet aš bijau. ne pačios mirties. bet to, kas bus po jos.

nežinau kaip jausiuos, kai būsiu sena. tikriausiai nebūsiu tokia niurgzla, nesinervinsiu dėl to, kad brangsta pienas, elektra, dujos, nesijaudinsiu dėl savo vaikų, nes žinosiu jog jie turi gerus pamatus savams gyvenimui.

mylėsiu savo anūkėlius. ir lauksiu kiekvieną kartą jų atvažiuojant. pasakosiu apie tai, kaip mes ėjom su skautais į Palangą, kaip stovyklose naktimis budėdavom ir kokia būdavau kieta ;> pirksiu jiems saldainių ir megsiu vilnones kojines. dar, jei bus sveikos rankos, pagrosiu ką su gitara, nors ir nelabai įsivaizduoju, senikė su gitara. turėsiu gal vištų kokių. aišku ir vyrą. kuris vis man birbs į ausį, jog per televizorių rodo šlamštą. tada aš jį ištempsiu į lauką. mes sėdėsim ant suoliuko. kalbėsim apie vaikystę. tada apims nostalgija. ir mes džiaugsimės jog mūsų gyvenimas buvo prasmingas. jau nebebus svarbios jokios pasaulio pabaigos, jokios naujienos per žinias, jokie laikraščiai, kosmosai ar orai.

jau ir dabar jaučiu kaip laikas eina greitai. neseniai, rodos, pradėjau lankyti mokyklą, o čia jau skaityk trys metukai ir baigiu ją. baigiu tą vargą, malonuma, kančias.

ir galiu pasakyti, jog mokykla visai ne kančia. tikriausiai ją baigus jausiu tuštumą.

visų tų savo klasiokų, durniukų pasiilgsiu tą pačią dieną. mh. kad ir kokie jie ten nusmurgeliai bebutų, jie patys mano mylimiausi. :)

mama sako, bus keista, kai manęs nebus namie, kai nesivaidensiu ir kai nenervinsiu kiekvieną dieną.

man irgi. man bus keista, kad nebus šalia Mykolo. kad niekas nebirbs į ausis. ir šiaip.

ai. nu žodžiu. užteks man čia pliurpt.

pati šneku šneku, kaip nereikia leisti laiko veltui, o, va, sėdžiu čia kažkur. ahj.

beje, pamiršau paminėti. dažiau šiandien visą dieną lubas. mėlynai!. tai va. mano kambarys turės mėlynas lubas, mėlyną pečių ir morkines sienas ;)

kolonėlėse tebeskamba tač end gou - laif iz a byč. skauda nugara, plaukai nepanašūs į plaukus, noriu miego, mama važiuos į stovyklą. esu patenkinta vistiek viskuo.

ir galvoju, kad Vytas negerai elgiasi. tiek dėl manęs, tiek dėl savęs. norėčiau, kad jis gailėtųsi dėl to.

beje, sveikinu visus sužinojusius savo egzaminų rezultatus! jūs esat nuostabūs ;)

hev a nais dei, pypls.

aš noriu gyventi Klaipėdoje.