rytais žadindavau Titą. ne dėl to, kad jis ten žvaigždė ar kas buvo, bet šiaip. kažko atsakinga jausdavaus. mat jei jo nepažadindavo, tai ir likdavo be pusryčių.
ryte atsikeldavau anksčiau, nei žadindavo visus. kažkur be penkiolikos minučių. tik vieną kartą. kai užmigau ten pas brolius. pramiegojau. ir jaučiu būčiau miegojus ir toliau, jei ne Vilius. pradėjo tyčiotis. ir sakė, kad pasakysiąs mūsiškiams guru. bet gi netyčia gavosi taip, kad ten užmigom. gi.
kol virtuvėje sukosi suvalkiečiai likdavau arba nevalgiusi arba neskaniai valgiusi.
dušai buvo. klausimas tik, kiek aš kartų ten užsukau? ne... buvau užėjus, bet tik kartą. kitais kartais "maudžiausi" bliūde arba ežere tame.
o naktis su jūriais buvo pati geriausia. vandens ramumas, ugnies treškėjimas, dūdmaišis, dūdelės kokios tai ir tylus Tėve mūsų... visumoj tai atrodė paslaptingumo kupina melodija. viskas kaip sustyguota suderinta daina.
dvi erkės. nei vieno mirusio. du sužeisti. kojos pirštas ir dešinė ranka. pirmas susidūrimas praėjo visiškai sklandžiai, be jokių komplikacijų.
psssst (patyrusių skaučiŲ taryba) bus/yra nereali. mes esame nerealios. o jau rugsėjo dvylikta pradedame tūsus. džiaugiausi tuo labai (ir kitos džiaugėsi), kad mes taip ėmėm iš karto ir susibendravom, kad labai juokėmės ir buvom džiugios. kupinos laimės.
meliodija, kad ir nekaip prasidėjusi, vėliau irgi padarė savo. neseniai suvokiau, kad bendravau su Jonu. Jonu, kuris buvo Afrikoje. šitas Jonas, va, mokino groti būgneliais. ir dar barškučiais. nerealu. tikrai džiaugiausi galėdama su juo bent šiek tiek šnektelti.
o kai kūrėm žodžius dainos (kurių, pasirodo, visgi nespėjom sukurpti iki galo) labai daug šnekėjau. ir pasirodo, kad manęs klausėsi ir kad aš visiškai nenusišnekėjau. uh.
geras buvo ir kermošius. na, kiek girdėjau ir mačiau nuotraukose. mat tuo metu kažkaip užmigom. gal ir būčiau neužmigus, jei ne Titas. ale atsigulė, miega jis sau, tai galvoju aš, ko man čia dabar nemiegoti? ir užmigau. kokias tris, o gal ir keturias valandas. vėliau prabudau, nes visiškai nutirpo koja :D
vilkai (jaunesnieji skautai, iki 10metų, nešiojantis oranžinės spalvos kaklaraiščius) tenais gyveno kokių reta. ypač aršūs. o gal aplinka juos paveikė taip. sušokdavo kokie dešimt ant vieno prico (pat.skauto, nuo14metų, nešiojantį vyšninės spalvos kaklaraištį, atsisuks, jei pašauksi: price! vyšnia! patyreke!...), mažu sukandžiodavo, supurvindavo drabužius, atimdavo visus saldainius, o po to pasigardžiavimui palikdavo gulėti ant žemės. ir nemėgink atsistot. ale sulips visi dvidešimt ir nebepareisi atgal po to.
Nerutina yra geras filmas. džiaugiausi, kad galėjau tenais jį išvysti. apsupty tų pačių vilkų.
audra tenais irgi buvo užklydus. pikta. ir su daug perkūnijos. labai jos bijojau. bet nieko. pasirodo išgyvenau. dar ir dabar pamenu tuos didelius bildesius ir blykčiojimus per visą padangę. dar ir išsigandusią Indrutę.
"mano namai" , galvojau, atsibos. bet visgi ne. dar ir dabar klausyčiausi ir klausyčiausi. o matyti ant scenos dainuojant šitą dainą Sirvydytę apsuptą vilkų, kurie irgi kartu dainuoja yra gėris.
beje, grįžtant į pirmąją dieną. atidarymo koncertas buvo nerealu. kad ir kaip ten visi šaukė "Titai...Titai". arba "Tits Tits Tits". Mes (aš, Julija, Triušis, kiek pamenu) bandėm peršaukti konfjūūūūūūzd (devil) :D. gi ne vienas jis ten buvo. ir mokėjom jau pavasarį dainuoti truputį. o kiti ne :p
jautėmės pakylėtos, kai ten vienas kuris iš gitaristų pakeldavo galvą ir pamirkčiodavo mums (mums! tik mums :p ) o po to dar ir pasveikinom juos po pasirodymo. nes jų (ir foje :D )meilės nebus per daug, visada užveda taip, kad po to nori šokti visą naktį. ir gerai.
net tada, kai teko pabendrauti su jais (net ir su Vytu) prieš pasirodymą, jaučiausi nerealiai. savus, neskautus sutikti skautiškoje stovykloje yra lygis.
vakaro žinios visad būdavo linksmos. tik gaila, kad ne visada jas pamatydavau. nors nesigailiu, mat vistiek kažkada jas išvysime internete. va.
ir Sadūnai buvo. ir sūris su medum. ir mėsytės kažkokios neaiškios valgiau.
mūsų mišios irgi tapdavo nerealiomis ir dar ypač tada, kai po visų triejų mišių, tris kartus, po tos pačios giesmės, pradėjdavo lyti. grojom. mūsų ta nreliųjų komandikė susidarė iš tų pačių nerealių žmogiukų (manęs, Triušio, Lauros, Tito, Julijos, Rasos) ir gaujos kitų. o paskutines, uždarymo mišias darėm ne tik su gitaromis, bet ir būgneliai su barškučiais prisidėjo, va. gražu.
atvažiuojant autobus buvo gera klausytis šnekančio meškučio, miegoti/permiegoti kelionę su bendrasusėdovu, dreduotu žmogumi, kuris visai manęs nenuvargino. kaip tik, buvo ypač malonus ir netgi ne toks, kaip, kad Julija sakydavo/sako.
o žinojimas, kad už kiekvieno kampo, kur tik bepasuksi rasi draugą yra gerai. ir labai džiaugiuosi, kad turėjau progų pabendrauti su Skruzde. nėra ji jau visiškai pasikėlusi. ir visos blogos apkalbos ir nuomonės apie ją išplaukė kažkur. va.
tik Simas man nepatinka.
dar prisimenu tą kvailą situaciją. kai per retro priėjęs borlis iš Klaipėdos šokdino mane sakydamas, kad visiškai nemoka šokti, jog yra nerangus ir panašiai, o aš lyg mokėdama geriau, raminau jog viskas yra gerai :D
o viduj gera. visiškai. net ir tai, kad dabar sėdžiu pirmame aukšte. jog šiandien paskutinį kartą apsilankiau Telšiuose, kaip pilnavertis jų gyventojas. jog atidavėm raktus. jog jau viskas baigta. ir vasara baigiasi.
kad saulė vakare buvo nuostabi. kad esu laiminga. kad laikas, kurį praleidau buvo prasmingas. kad nerealu, šilta, ramu.
aš laiminga.
tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą