40. eilėraštis.

slenka dienos kaip mintys,
padrikos, liūdnos,
krenta auksas ant žemės,
kiekvienas unikalus kaip žmogus...
dangaus melynėj išskrenda paukščiai,
it šaukliai to baltumo, kurs greit apklos šaltu patalu...
atmerkiu akis ir už lango tas sniegas prakeiktas,
kurs sielos žaizdas vėl verčia užgimt.
ir vėl, ir vėl žemė pradingsta po kojom, nes mintyse Tu,
ta, dėl kurios pasaulis prašvisdavo gražiausiomis spalvomis,
tačiau viskas. tavęs nebuvo, nėra ir nebus mano gyvenime...
Taip! aš tas, aš tas, kuriam į sielos gilybę įsmigai, kurs be tavęs, kaip diena be saulės,
kaip vaikas be šypsnio.
o galėjo būti kitaip?!
galėjom klajoti per pasaulį kartu, džiaugtis vienas kitu.
tačiau baigta, nebežydės gėlės laukų...
o.v.