aš lieku čia

so.
grįžtu į savo mylimąjį, Mikituko urvelį.
atsibodo man kažką rašant slėpti ar šiaip apsimetinėti, tad būsiu čia, kur manęs niekas neras. bent jau neras tie, kurių aš nepageidauju. i think so.
įjungiau Tito dainą, tą naują. nežinau, gal jos ir nesiklausyčiau, jei ne tos dainos atsiradimo istorija ir šiaip... dabar tokia visko pilna ji man. kiekvieną žodį moku priimti taip, kaip tik aš galėčiau. pavyzdžiui, pietai man asocijuojasi su Kaunu, ten kur Ieva yra. ir visiškai manau, kad taip ir galėjo būti ištikro. kad jis lieka čia, o ji ten.
eht.
keli dalykai priminė man, kad artėja tas extreme weekend'as. kur turėsiu būti supergirl:
Gimtadienis bus penktadienį, kažkur Viešvienuose, šeštadienį ryte iškeliaujam į Kauną, dainų dainelėn, iš šeštadienio į sekmadienį naktį prasidės posėdukas tarybos, o pirmadienį jau į mokyklą. taigi. neprimetu kaip gyvensiu tomis dienomis, bet kažko labai labai laukiu.
galbūt laukiu ir dėl to, kad ten bus Vytas. nors nė velnio nenoriu su juo susitikt ištikro. bet kartais atrodo taip, kad yra visiškai atvirkščiai.
Julija vis svaigsta apie tai, kad man jis tinka/patinka ir t.t., neseniai su Skruzde teko kalbėti apie visokias meiles, tai ji įtarinėjo, kad mano draugas yra arba Vytas, arba Karalius. košmarai. nejaugi negalėjo pasibaigus vasarai, pasibaigti ir viskas. visi tie meilikavimaisi ir t.t.

pvz., visai neseniai dar prisiminiau tautinėj stovykloj, kai confusedai likę atvarę į stovyklą ir kai ant žolyno sėdėdama, visa tokia skautiška bendravau su jais, tiksliau su Donatu ir Vytautu. nežinau ko, bet gerai jaučiausi tada. nebuvo nei ko slėpti, nei ko nemėgti, nenorėti sakyti. buvau savoj aplinkoj ir dar su žmonėmis, kurie man patinka/patiko. o dar, kai jau pats koncas buvo, kai mes ten tarp vilkiukų pačiam priekį įsibrovusios tupėjom ir dainavom, kai jie pakėlę galvas mums pamirkčiodavo ar nusišypsodavo... taip miela būdavo. et. sudėtinga. o po to ta nelaimė. kuri tikrai atitolino mus. labai. tiksliau visai. ir aiškiai pamenu, kai Julija paskambino naktį (sėdėjau toje pačioje vietoje kaip ir dabar) ir praneša, kad jis gali ir neišgyventi. neprimetat, kokios mintys į galvą atėjo. po to, kadangi su Titu bendravau, paprašiau, kad jis paskambintų ten ir kągi...

[08.07.25 22:26] confused: nu
[08.07.25 22:26] confused: nuraminti negaliu
[08.07.25 22:27] confused: paskambinau draugui
[08.07.25 22:27] confused: girdis mašina
[08.07.25 22:27] confused: ir balsas "paskambinsiu už 15min"
o poto, jau kažkiek mintys aprimo
[08.07.25 22:32] confused: vytas namie
[08.07.25 22:33] confused: į greitąją nelipo
[08.07.25 22:33] confused: ryt paaiškės viskas
va.
ir baigės. po to sykio parašiau dar jam žinutę, susikivirčyjom ir tiek. porą mėnesių nebendravom, tik po to, kai rudeniui baigiantis, spalio 31 grojom kartu, nu ir pašnekėjom kažkiek dar te. ir tada jau vsio. kažkas dar pasakojo, kad jis dar panelę kažkokią mėgino kabinti, bet nepavyko ar kaip ten... žodžiū.
kartais praeitį reikia stengtis pamiršti. nes gyventi tada būna lengviau.
O Rokas irgi galėtų tai padaryti. nes su savo Solamitom ir Gretom stengdamasis taikytis, prisidarys tik dar daugiau bėdų.
o pokalbiai su juo žavi, šiaip. tik, kad jis yra truputį ožkiukas. kartais.
ir vis dar knieti man, kas tas bendradarbis, nusiuntęs jam mano nuotraukų :]]

va.
rytoj jau pirmadienis, į mokyklą. teatras dar. gal ir nepasiruošiu to etiudo, bet bent jau apie tą renginį nueisiu pasiklausyti, kaip jis pavyko.
planuoju ryt truputį pasirodyt pasikeitusi. reikia jau pradžios šitiems pokyčiams, nes senokai jau viduj kažkas verda ir nori ištrūkti laukan. manau ryt puiki proga.