Ketvirtadienis

užmigau vakar su drabužiais, kokią antrą valandą persirengiua, pasitaisiau lovą ir atseit mokiaus istoriją - nė velnio, po poros minučių padėjau knygą ir užmigau. et. jokių namų darbų nepadariau. damn it. užtat išmiegojau kažkiek daugiau, nei visad ;>
sapnavau tokį trikdantį sapną išties.

pradžioj tai buvo taip, jog degė mūsų namo pagalbinis pastatas, o ten buvo daug žmonių visokių. aš išbėgau kažkaip ir pamačiau, kad dega ir mūsų namas. mama miegojo. prižadinau ją, o ji sako maždaug "jei ne pečius, tai namas..." ir toliau užmigo. išbėgau gelbėt draugų ten ir randu pusę uždususių, o kokie du išsigelbėję, kiti tebesiveržia lauk, bet niekaip neišeina. tada išvažiuoju su Julija prie jūros. baisia šalta naktis ir jau pats saulėlydis prasideda. rūkas didelis ir aš jai pasakoju istoriją apie vieną mano nutikimą.
važiuojam su mašina aš, Gražvydas, Vytas, Viktorija (ta kur daug juokias) ir vairuotojas kažkoks debilas, atsiprašant. normaliai viskas vykstam mes ir vairuotojas sako, kad viskas, stabdžiai nebeveikia. reiks avariniu būdu stabdyt. ir tos vietos man nerodė, tačiau dangum praskrido toks gražus lėktuvas, kuris kažkaip pasirodo susipuolė su mūsų mašina, dar prieš tai tie du sako man, kad mes dar susitiksim ir taip kaip filmuos už rankų stipriai įsikabinom. o aš atšoviau, kad jei susitiksim, tai nebent reanimacinėj.
taip ir buvo!
kita sapno dalis tęsėsi reanimacinėje. aš gulėjau lovoj, kažkas lūžę buvo, po to atėjo Gražvydas, pasakė, kad Vytui operaciją daro, o kad Viktoriją išvis paleido (nesistebiu visai)... taip nebaigus mano pasakojimo įsiterpė Julija parodydama danguj skrendantį lėktuvą. aš iš baimės jau bėgau į kažkokį artimiausią prekybos centrą. ten pamačiau savo mamą, brolį ir savo šunį. pasisveikinau su mama, puoliau prie šuns ir bėgau prie jūros su Julija. saulė pradėjo šviesti, bet buvo baisiai šalta... ir taip kažką norėjau pasakyt labai įdomaus, bet suskambėjo žadintuvas. eeeet.
labas rytas, Lietuva!

sapnai tikiuosi nesipildo.