Trečiadienis (antras dublis)

pasiilgau puodelio arbatos, sėdėjimo ant palangės ir mielų šiltų akių. po to netikėtų žinučių su meiliais žodžiais. ah. damn it. kaip man nepatinka, kai nebūna taip, kaip nori.
be galo be krašto užsimaniau parašyt kokią dainą. ar eilėraštį. viduj kirba per daug šilumos, kurios vis nemoku tinkamai atiduot.
gal per daug naiviai tikiuos, jog viskas susiklostys ta linkme, kuri man palankiausia?
hm.
rytoj teatras, pakankamai painiai dabar mąstau, bet čiūju, kad kažką jis man ryt duos gero. taip tyliai šnabžda į ausi kažkas man, kad nepasiduot srovei ir toliau stenktis priešintis visiems įstatymams, kurie jau begalo baigia įgrįsti.
ar ne puiku? maištauti :D
kartais aš nesuvokiu, kas man darosi. galbūt tai ir įrodo, kad turiu tėčio kraujo. daug.
kai jis pasakė mamai, kad nesimaus šitų marškinių, nes jie madingi, supratau, kad mes panašūs. ale.
geri laikai.
visad pasiilgstu, kai mes kartu gerdavom arbatą su dideliais šaukštais. arba kai valgydavom ledus. kai miegodavom kartu. kai man pynė plaukus, o aš sakiau tėčiui, kad kaselės vis dėl to nelygios :D (bet jis moka pint jas). kai man duodavo litą, dar popierinį ir aš bėgdavau į krautuvę pirkt ledų. kai nešdavau jam valgyt. kai tvarkydavau jo mašiną. kai dainuodavo kartu. kai man jis pagrodavo su gitara. kai sugnybdavo už nosies. khi.
tačiau.
ne viskas visada būna idealu.
dažnai pagalvoju, kaip aš gyvenčiau jei tetis būtų su mumis :>
manau ir manysiu visada, kad geresnio už jo man niekad nebus. tiek.
sėkmės darbe! :]